Kartais gyvenimas taip įsuka į pareigas, rūpesčius ir kasdienius maratonus, kad save nustumiame į paskutinę vietą.

Rūpinamės visais aplink, tik ne savimi. Atrodo, kad meilė sau yra kažkas prabangaus, reikalaujančio ypatingo laiko ar ypatingų progų. Tačiau tiesa daug paprastesnė: mūsų vidus ir kūnas yra vieninteliai namai, kuriuose gyvensime visą gyvenimą.

Meilė sau nėra kaprizas. Ji nėra egoizmas. Ji nėra silpnumo ženklas.

Meilė sau yra tylus, bet stiprus pažadas sau:

„Aš verta jaustis gerai.“

Meilė sau nereiškia, kad turime visada šypsotis, viską sugebėti, niekada nesuklupti. Ji nereiškia, kad turime būti idealios. Meilė sau yra gebėjimas priimti save ir tada, kai pavargome. Kai norisi verkti. Kai nepavyksta. Kai kūnas atrodo kitoks, nei norėtume.

Tau nereikia būti tobula. Tau reikia tik leisti sau pradėti.

Kartais meilė sau atrodo kaip rami minutė tyloje.

Kartais, kaip stiklinė vandens ryte.

Kartais, kaip trumpas pasivaikščiojimas.

Kartais, kaip mintis „šiandien pailsėsiu“.

Meilė sau yra maži ir tylūs pasirinkimai.

Jie nebūtinai įspūdingi. Nebūtinai matomi. Bet tikri.

Kodėl pokytis prasideda ne nuo dietos?

Mes tiek kartų pradėjome nuo griežtų taisyklių. „Nuo pirmadienio“, „nuo rytojaus“, „kai turėsiu laiko“. Skaičiavome kalorijas, svėrėme maistą, stengėmės būti labai disciplinuotos. Tačiau viduje dažnai jautėme įtampą, baimę ir spaudimą.

Pokytis nėra bausmė kūnui. Pokytis prasideda nuo paprasto, švelnaus klausimo sau:

„Kaip aš noriu jaustis iš tikrųjų?“

Kai atsiranda meilė sau, atsiranda ir natūralus noras rūpintis. Tada sveikesni pasirinkimai gimsta be prievartos.

Tau nereikia būti pasiruošusiai idealiai.

Tau nereikia būti tobulai.

Tau reikia tik vieno dalyko.

Leisk sau pradėti

Pradėti taip, kaip esi šiandien. Su savo kūnu. Su savo istorija. Su savo tempu.

Tai nėra varžybos. Tai kelionė. Kelionė į lengvesnį kūną, šviesesnę galvą ir ramesnę širdį. Kelionė į tą akimirką, kai ryte pabusi ir pajusi: „aš rūpinuosi savimi“.